Ona Šimaitė (1894–1970) dažniausiai pristatoma kaip Vilniaus universiteto bibliotekininkė, žydų gelbėtoja, Pasaulio tautų teisuolė. Ši nepaprasta moteris Vilniaus universiteto bibliotekoje dirbo 1940–1944 metais, su universiteto valdžios žinia keliaudavo į getą neva susigrąžinti bibliotekos knygų, bet iš tiesų įnešdavo laiškus, siuntinius, maistą, ginklus, o išnešdavo slėpti žydų kultūros vertybes, net žydų vaikus.
Bibliotekos Rankraščių skyriuje esančiame fonde saugoma šimtai jos ir jai rašytų laiškų. O. Šimaitė susirašinėjo su daugybe žmonių: išgelbėtais vaikais, giminėmis, pažįstamais rašytojais, draugais, redaktoriais, vertėjais. Ji siuntė jiems knygas iš Paryžiaus, kur gyveno po karo, stengėsi patenkinti kiekvieną prašymą, ypač susijusį su knygomis. Pati taip pat domėjosi ir lietuvių literatūra, naujai leidžiamomis ir verstinėmis knygomis.
Štai Tomas Venclova rašo, jog Č. Milošo „Gimtąją Europą“ pirmą kartą sovietmečiu perskaitė Onos Šimaitės dėka. Ji sugebėjo net ir Lenkijoje tuo metu neprieinamą knygą siųsti iš Paryžiaus į Lietuvą atskirais lapais, siuntiniuose draugams, giminėms. Kai kuriuos lapus panaudojo kaip šokolado pakuotę. Visa tai užtruko pusantrų metų, bet gudrybė pavyko. Lapai buvo surinkti ir duodami patikimiems skaitytojams. Knyga keliavo iš rankų į rankas, buvo godžiai skaitoma ir sovietiniais metais padarė didžiulę įtaką ne vienam Lietuvos intelektualui.
Nobelio premijos laureato Česlavo Milošo (1911–2004) esė apie Europą 1959 m. Jurgio Giedraičio išleista Paryžiuje. Ši knyga pasakoja apie tai, kaip būti Europoje ir jaustis europiečiu, kaip nepamiršti vietos, kurioje gimei, jausti ir savo kraštą, ir įvairių Europos kultūrų sąveiką, semtis iš to stiprybės.
Beje, Vilniuje Onos Šimaitės vardu pavadintoje gatvėje yra ir Česlavo Milošo vardu pavadinti laiptai.
Nijolė Bulotaitė, 2020-03-25