Knygos įrišimas atspindi epochą, vietą, to meto stilių ir madą. Iki XVI a. pabaigos beveik visi spaustuvininkai savo išleistas knygas parduodavo neįrištas. Į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę XV a ir XVI a. pirmoje pusėje iš įvairių kraštų dažniausiai atkeliaudavo neįrištos knygos, kurias įrišdavo vietiniai knygų pirkliai ar knygrišiai.
Vilniuje įkūrus universitetą knygų poreikis išaugo. Dėl augančios konkurencijos knygrišiai ėmė burtis į cechus – tai turėjo apginti profesiją ir užtikrinti kokybę. Turimi duomenys liudija aukštą XVI–XVII a. Vilniaus knygrišių cecho narių įrišų lygį. Kadangi Vilniaus magistrato knygos pražuvo karų ir gaisrų metu, nežinome, kada tiksliai Vilniuje įsikūrė pirmasis knygrišių cechas. Kaip ir kitų Europos miestų knygrišiams, norint tapti meistru reikėjo trejus metus mokytis dirbti svetur pameistriu ir grįžus atlikti visus cecho reikalavimus, išlaikyti „egzaminą“ ir sukurti savo kūrinį. Taigi, visa tai užtrukdavo, tačiau tapęs meistru knygrišys galėjo turėti savo pameistrių ir juos mokyti. Dažnai pripažinti meistrai jau būdavo nejauno amžiaus, gal ir prasčiau matydavo, todėl knygų įrišos, nors atliktos meistriškai ir puošniai, taisyklingumu nepasižymėdavo. Mums, šiandienos skaitytojams, kartais atrodo, kad restauratoriai galėjo knygą „sutvarkyti“ gražiau, lygiau, o pasirodo, tokios jos ir buvo. Restauratoriams svarbiausia autentiškumas.
1969 m. Vilniaus universiteto bibliotekoje įkurtas dokumentų restauravimo skyrius. Atsirado knygrišio restauratoriaus specializacija, susiformavo savita knygrišystės amato „mokykla“. 2003 metais įsteigta Vilniaus knygrišių gildija, registruota VU bibliotekoje. Gildijos narių tikslas – tęsti knygrišystės amato tradicijas, populiarinti jį visuomenėje, kelti narių meistriškumą.
Vaizdai: M. Jasevičiūtė, M. Slėnytė-Pliadė, © VU biblioteka
Tekstas: Nijolė Bulotaitė, 2020-04-01