Sidebar

Jei balsu prabiltų kai kurie bibliotekoje saugomi dokumentai, papasakotų daug intriguojančių, kartais net sunkiai įtikimų istorijų. Šie pasakotojai – ne grožinės literatūros romanai, o tikrų įvykių liudininkės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teismų knygos.

01 Teismu knygosLaiko paženklintuose, net XVI a. siekiančiuose raštuose įamžinti ne tik įvairūs politiniai, socialiniai ar ekonominiai šalies valdymo praeities momentai, bet ir kasdieniai žmogaus gyvenimo rūpesčiai – pavyzdžiui, kaip dvaro pagalbininkė seniūno žmoną bandė apkerėti. Gal skaitytojui tai nuskambėjo kiek juokingai, bet perspėjame per daug nesišypsoti ir primename, kad kerai – visai ne juokai, ypač kai kalbame apie kelių šimtų metų senumo įvykius. Visi esame girdėję, kas grėsė už prasižengimus, priskiriamus raganavimui: galėjai likti be sveikų kaulų, prarasti sąnarių lankstumą, o gal net baigti savo ir taip nelengvą gyvenimą ant laužo. Tačiau, tikėkimės, kad istorija, kurią netrukus sužinosite, baigėsi ne taip liūdnai.

Taigi, vienoje LDK Žemaičių žemės teismų knygoje užfiksuotas gyvenimo epizodas mus nukelia į 1597 metus, Viešvėnų valsčių. Čia, Gardų dvaro rykūnę – taip vadinama viena iš dvaro šeimynos moterų, prižiūrinti gyvulius ir tvarkantį namų ūkį – Gardų seniūno žmona kaltina apnuodijimu. Pati kaltinamoji Zaputė Dubaitė kaltę neigia, bet prisipažįsta vieną „kerėtoją“ iš to paties dvaro pažįstanti ir pateikia savo nuodijimo istorijos versiją. Teismų knygoje rastas jos apklausos išrašas skamba taip:

Viešvėnų valsčiaus vaznys* Vaitiekus Šemetas kartu su liudytojais – Žemaičių žemininkais Ambrazu Laurinavičiumi ir Simonu Marcinavičiumi, Gardų valsčiaus vaitu Kasparu Kubalaičiu bei kitais apklausė Gardų dvaro rykūnę Zaputę Dubaitę dėl Gardų seniūno Martyno Motiejavaičio žmonos Elžbietos Šandziankos apnuodijimo. Tardomoji pareiškė, jog ji pati nieko nedariusi, tik pasiskundė Gardų dvaro tarnaitei Anelei Girčiūtei, kad Gardų seniūnas ją, rykūnę, muša, dėl to ji taip sunykusi. Tarnaitė pažadėjusi pasitarti su savo motina Elena Girčiene, kuri mokanti kerėti ir ją pačią pamokinusi. Ji galinti padaryti, kad rykūnė mušimo nejausianti, o ir mušėjams naudos iš to nebūsią. 1597 metų birželio mėnesį, per Dievo kūno šventę, seniūno žmona, išvažiuodama su vyru į Luokę, palikusi rykūnei drabužius, kuriuos išskalbti turėjo tarnaitė Anelė Girčiūtė, o ji, rykūnė, tik parodžiusi tarnaitei, kuri suknia yra ponios seniūnienės. Ką A. Girčiūtė dariusi su ta suknele, ji nežinanti.

Deja, mes irgi nežinome, ką dvaro tarnaitė Anelė darė su suknele ir kaip baigėsi visa ši prieš keturis šimtus metų vykusi drama. Gal tose pačiose teisėtvarkos knygose surastume ir atsakymą. Jei norėtumėte pasinerti į detektyvinius ieškojimus patys – LDK teismų knygos VU bibliotekos Skaitmeninių kolekcijų svetainėje pasiekiamos kiekvienam, o atnaujintos paieškos galimybės jau pritaikytos net ir priekabiausiam „sekliui“. Galbūt sužinosite dar ne vieną jus nustebti priversiančią istoriją, o gal net patys išnarpliosite kokio nors prasižengėlio tikrą ar menamą nusikaltimą.

*vaznỹs, XVI a. antroje pusėje–XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teismo pareigūnas.

 

Iliustracija: LDK teismų knyga, VU bibliotekos archyvas

Tekstas: Ramunė Gedvilaitė

Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos