Sidebar

Viena iš įdomesnių ligų, minimų rašytiniuose šaltiniuose, yra lenkiškas kaltūnas (lot. plica polonica, „lenkiška kasa“). XIX a. pirmos pusės disertacijų apie kaltūną autoriai jį laikė sunkia infekcine liga, sukeliančia įvairius psichinės ir fizinės sveikatos sutrikimus bei pažeidžiančia visą organizmą. Nekerpamas kaltūnas, dažnai tapdavęs utėlių židiniu, taip išplito, kad buvo vadinamas grėsminga epidemija. 

Józef FrankVilniaus medicinos draugija, pažangi XIX a. gydytojų organizacija, ragino savo narius ypatingą dėmesį skirti kovai su epidemijomis, ypač kaltūnu. Kovoti su kaltūnu buvo labai sunku, nes sklido prietaras, kad plica polonica – tai Dievo bausmė už nuodėmes ir todėl gali padėti tik nuoširdi malda, o nukirpti susivėlusių plaukų nevalia.

Manyta, jog nukirpus kaltūną ligonis gali apakti, apkursti, išprotėti, mirti nuo konvulsijų. Tvirtinta, jog kaltūnas yra paveldimas ir užkrečiamas. Kaip rodo šaltiniai, kaltūnas buvo paplitęs tarp vargingiausiųjų. Priežastys nesunkiai paaiškinamos: miestuose nepakako viešųjų pirčių ir (arba) pinigų joms išlaikyti. Kaltūno prigimtis mediciniškai nustatyta ir pripažinta tik XIX a. antroje pusėje. 1855 m. minėta draugija paskelbė konkursą kaltūnui ištirti, o grafas R. Tyzenhauzas už geriausią darbą pažadėjo paskirti 500 sidabro rublių premiją. 500 rublių atiteko Varšuvos gubernijos kaimo gydytojui H. Dobžickiui, kuris 1875 m. savo referate rašė, kad kaltūnas – tai žmonių tamsumo, apsileidimo ir nešvaros pasekmė.

O štai Vilniaus akademijos profesorius Steponas Laurynas Bizijus dar 1772 m. išleistoje knygelėje teigė, jog kaltūnas nėra liga, jog tai klaida, kilusi dėl aplaidumo ir prietarų. Bet dar ilgai niekas tuo netikėjo...

Žymusis profesorius Jozefas Frankas buvo parengęs kovos su kaltūnu projektą. Jis įtarė, kad kaltūnas ir vėžys yra susiję, o kaltūnuotuosius gydė sieros ir maudos mišiniu, palengvinančiu kančias. Vilniuje jis garsėjo kaip puikus gydytojas, todėl visi labai stropiai vykdydavo jo nurodymus.

Taigi, ir garsūs mokslininkai gali klysti, o ligai išaiškinti kartais prireikia ne vieno šimtmečio.

Vienintelis žinomas šio mokslininko atsiminimų rankraštinis egzempliorius saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje. Tai vertingas to meto Vilniaus universiteto istorijos šaltinis, o penki išlikę atsiminimų tomai domina ne tik Lietuvos, Lenkijos, bet ir Europos kultūros ir medicinos istorikus.

O koltunie 2

Nuotrauka: Jozefas Frankas, 1897 m. (fotogr. Władysław Zahorski). VU bibliotekos archyvas.

Tekstas: Nijolė Bulotaitė, 2020-07-02

Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos Sutinku