Visus šiuos dalykus sieja seniausias bibliotekoje saugomas dokumentas. Tai oficialus raštas, siekiantis net 1209 metus, kuriuo Le Mano vyskupas Hamelinas Švč. Mergelės Marijos vienuolyno vienuoliams dovanoja žemes ir vynuogyną. Nors Europoje tuo laikotarpiu pamažu jau plito popieriaus gamyba, tekstas surašytas ant pergamento – plonos medžiagos, pagamintos iš gyvulių odos. Dovanojimo aktas įamžintas lotynų ir prancūzų kalba, o akylesnis atkreips dėmesį į labai dailią rašyseną.
Vienuolius nudžiuginti turėjusiame rankraštyje minimas Le Mano miestas yra šiaurės rytų Prancūzijoje, šiuo metu garsėjantis sportinių automobilių ištvermės lenktynėmis, tekstilės ir tabako gamyba.
Tačiau už patį dokumentą ne ką mažiau įdomi jo atsiradimo Lietuvoje – o vėliau ir VU bibliotekoje – istorija.
Pergamentą į Lietuvą atvežė Ogiusto de Šuazelio-Gufjė (Auguste de Choiseul-Gouffier, 1752–1817) šeima. Tai sena ir garbinga giminė, kilusi iš Prancūzijos, Šuazelio vietovės. O. de Šuazelis-Gufjė – prancūzų diplomatas ir archeologas, Prancūzų akademijos narys. Po Burbonų dinastijos žlugimo jis pasitraukė į Sankt Peterburgą, kur pelnė imperatorės Jekaterinos II palankumą. Caras Pavlas I jam suteikė slaptojo patarėjo, Dailės akademijos prezidento ir Imperatoriškosios bibliotekos direktoriaus vardą, o 1797 m. dovanojo Platelių dvarą ir jo apylinkes. Šiame dvare buvo biblioteka, kuri Šuazeliams pasitraukus suniokota. Minimas dokumentas pateko čia dirbusiam tarnautojui į rankas, kuris jį paliko savo sūnui. Kaip matysime toliau, sūnus rankraščio neišmetė, o 1933 metais Plungėje, besimokydamas ketvirtoje klasėje, padovanojo jį mokytojui ir literatūros tyrinėtojui Vladui Kulbokui. Kartu su naujuoju savininku dokumentas apkeliavo Austriją, Vokietiją, Ameriką – vietas, kuriose gyveno ir savo švietėjišką veiklą vykdė V. Kulbokas. Galiausiai jis nusprendė pergamentą grąžinti į „tėvynę“ – viešėdamas Lietuvoje padovanojo jį VU bibliotekai, čia esančiam Rankraščių skyriui.
Taigi nemažai pasaulio apkeliavęs dokumentas jau beveik tris dešimtmečius ilsisi Lietuvoje. Savo reikšme mūsų šaliai jis nėra ypatingas, bet, tikėtina, kažkada buvo itin reikšmingas tikriesiems savo šeimininkams. Ir kas žino, kokių dar sąsajų su juo atrastume – gal kaip tik dabar skanaujame Prancūzijos žemėse užaugintų vynuogių vyną, kurio receptą kažkada išpuoselėjo tie patys prieš aštuonis šimtus metų gyvenę Le Mano vienuoliai.
Iliustracija: Le Mano vyskupo raštas, VU bibliotekos archyvas
Pateikė Ramunė Gedvilaitė, 2020-07-09