Sidebar

apie jėzuitų patiekalus iliustr

Įėjus į vieną lankomiausių ir gražiausių vietų VU bibliotekoje – P. Smuglevičiaus salę, – prieš akis išvystame masyvų, visą centrinę erdvę užimantį stalą. Aplink jį dažnai susiburia į parodas atvykę svečiai, pailsėti prisėdę turistai ar susitikimus rengiantys universiteto darbuotojai. Tačiau šis stalas puikiai simbolizuoja ir prieš šimtmečius čia tekėjusio gyvenimo kasdienybę. Jėzuitams valdant universitetą, salė tarnavo kaip refektoriumas – erdvė, skirta valgymui ir poilsiui. Deja, neaišku, kur ir kokie stalai tada jame stovėjo, bet kas ant jų nuguldavo, papasakojo patys vienuoliai.

VU bibliotekoje yra išlikę ir saugomi jų 1710-1723 metais rašyti dienoraščiai*, kuriuos iš lotynų kalbos išvertė Irena Katilienė. Šie rankraščiai atskleidžia įvairius gyvenimo universitete momentus, tarp kurių – ir žinios apie čia šeimininkavusių jėzuitų virtuvę.

Iš kruopščiai pildytų dokumentų sužinome, kad itin dažnas, o gal net kasdienis vienuolių kulinarinio gyvenimo palydovas buvo žuvis. Dienoraščiuose rasime minint įvairias jų rūšis: menkę, silkę, lydeką, lašišą ir net mureną. Dažniausiai žuvį vienuoliai veždavosi iš jiems priklausančio dvaro Joniškyje. Tiesa, ne visada gaunami jos kiekiai buvo pakankami – įrašai byloja, kad kartais gaunama žuvies provizija (iš lot. provisio, „atsargos“) būdavo vidutiniška, gana menka arba, kaip kartą pažymėjo nusivylęs brolis jėzuitas, didžiai menka. Ne visada žuvis sėkmingai pasiekdavo kolegiją ir dėl kelyje pasitaikiusių netikėtumų. 1710 m. balandį dienoraštyje palikta pastaba informuoja, kad iš Joniškio atgabeno žuvų proviziją, bet itin menką, nes kelyje rytiečių buvo sulaikyta ir apmažinta. Rytiečiais jėzuitai vadino rusų armijos žmones, nuo kurių, kaip rodo užrašai, neretai nukentėdavo.

virtuve 2Tačiau nemanykite, kad jėzuitai buvo gyvi tik žuvimi. Rankraščiuose dažnai surasime minint mėsą, ne tik naminių gyvulių, bet ir laukinių paukščių, taip pat žvėrieną. Žinojo vienuoliai olandiško sūrio skonį, valgė baltą duoną, ryžius, makaronus. Pietus ar vakarienę sudarydavo du ar trys patiekalai, o ypatingomis šventinėmis dienomis – ir dar daugiau. Štai kokį įrašą randame 1711 metų vasarį, sekmadienį prieš Pelenų dieną: Refektoriuje pirmam patiekalui – jautiena, antram – veršiena gelsvame padaže, trečiam – ryžiai, ketvirtam – kalakutiena, 2 laukinės paukštienos patiekalai su plokštainiu. Pačią Pelenų dieną jėzuitai valgė tik aguonpienį ir žuvį gelsvame padaže.

Dienoraščiuose rasime žinių ir apie alyvuogių aliejų, sviestą, druską, uogienę, prieskonius, razinas, migdolus, nuolat perkamą medų.

Senieji metraščiai mums išduoda, kad jėzuitų virtuvė neapsiėjo ir be velnio lašų. Ypač vienuoliai buvo pamėgę midų. Įrašai apie tai, kad įvairių įvykių, renginių ar susitikimų metu buvo geriamas „šlakelis“ ar „stiklinė“ midaus – beveik kasdieniai. Ypatingesnėmis progomis vienuoliai vaišindavosi ar svečius vaišindavo vynu – minimi vengriškas ir prancūziškas vynai, ispaniškas, taip pat mėgavosi alumi (juodu), pelynų, leukonijų trauktine ar net degtine. Tekstuose vyrauja ir kitas gėrimas – ypatingas gėrimas, tačiau kas tai galėtų būti, paliekame spręsti patiems.

Ne visi jėzuitai, pildę dienoraščius, buvo išsamūs maisto klausimu. Kai kurie įrašai informuoja tik apie tai, kad tam tikrą dieną buvo duoti pietūs su keletu priedų ir stiklu midaus. Įdomu tai, kad kartais buvo įrašoma ir tai, ko nebuvo patiekta į stalą – štai priedai duoti, o midus – nebuvo duodamas.

Tiek žinių mums apie maistą pateikia jėzuitai savo dienoraščiuose. Sveikuoliškas skaitytojas gali pasigesti daržovių ar vaisių – jie minimi, tačiau vienintelė konkrečiai įvardinta daržovė – pupos, ir tik kaip auka elgetaujantiems. Galimas daiktas, kad daugelio produktų jėzuitai tiesiog neužfiksavo. Tad kokie dar kvapai sklandė P. Smuglevičiaus salėje, galime tik spėlioti – ar atsivertus senuosius rankraščius leistis į dar gilesnius tyrinėjimus. Gal prisėdus čia pat, buvusiame refektoriume, prie masyvaus stalo, juose išskaitytume ir kai ką daugiau.  

*Vilniaus Jėzuitų kolegijos dienoraštis, 1710-1723 metai / Diarium Collegij Societatis Iesu, Ab anno 1710 ad anni 1723 septembrem exclusive (Baltos lankos, 2004). Citatos iš ten pat, aut. past.

Vaizdai: P. Smuglevičiaus salės nuotr. (1); asociat. iliustr. iš Vodnik, V. „Kuharske  bukve“, Ljubljana, 1799 (2); asociat. iliustr. iš Jundziłł, B. S. „Opisy przedmiotów historyi naturalney z rycinami kolorowanemi“, Wilno, 1820 (viršelis), VU bibliotekos archyvas.

Tekstas: Ramunė Gedvilaitė, 2020-07-23

Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos