Sidebar

VIRSELIUI apie Jezuitu kriminalus

Nesvarbu, kas esi, – paprastas mirtingasis ar Jėzui atsidavęs vienuolis, – visų gyvenimus gali užklupti labai neramios dienos. Šį teiginį galėtų patvirtinti ir trijų šimtmečių senumo dienoraščiai, priklausę VU buvusiems šeimininkams jėzuitams, o dabar su rūpesčiu saugomi bibliotekos lentynose. Atvertus juos papuoli į pasaulį, kuriame nevaldomai siautėja maro bakterija, susisiekimą valdo arkliai, pagrindinėse miesto gatvėse stovi mediniai trobesiai, o pro šalį vis prajoja svetimų armijų kariai. Gyvenimas verda ir Vilniaus jėzuitų kolegijoje. Čia įsikūrę vienuoliai sprendžia akademinius klausimus, meldžiasi, mokosi, moko, o kartais pykstasi.  

Senieji dokumentai atskleidžia, kad kolegijos vyresnybei galvos skausmą neretai sukeldavo patys artimiausi namų gyventojai – studentai. Štai vienas rankraščio įrašas skelbia, kad šie, pasitelkę į pagalbą draugus iš Šv. Kazimiero bažnyčios, išplakė lazdomis miesto muzikantą Kazimierą Gembičių. Įvykį, žinoma, bandoma narplioti – išaiškinti motyvą, nubausti kaltuosius ir nuraminti nuskriaustąjį, kuris ne iš ramiųjų – reikalauja iš kolegijos nemenko finansinio atpildo ir net aukščiausio teismo – Vyriausiojo Tribunolo – įsikišimo. Deja, tyrimo eiga nesiklosto sklandžiai, įtampa auga, ir patys vienuoliai pripažįsta, kad nieko nepavyksta išsiaiškinti – išskyrus tai, kad Gembičius buvo išplaktas dėl bombardos sprogimo*. Byla tampa vis sudėtingesnė, vis aštresnė, kol galiausiai konfliktą išsprendžia tūkstantis auksinų nuskriaustajam.

Kartais sukildavo studentai ir prieš savo „auklėtojus“, nepatenkinti kuriuo nors jų sprendimu. Tik maištas ne visada baigdavosi tikėta pergale, nebent ja laikytume atsisveikinimą su universitetu. Po vieno net metus trukusio konflikto 29 studentai išvydo savo pavardes ant kolegijos durų – tai reiškė, kad jie pašalinami iš savo mokslo įstaigos. Šiuo sprendimu jie nebuvo labai sužavėti – kaip atskleidžiama dienoraštyje, per pietus lapas su pašalintųjų pavardėmis buvo jų pačių nuplėštas, bet vėl toks pat prilipdytas prie dvivėrių Akademijos durų ir visų akyse išstatytas.

Tačiau nereikia manyti, kad tik studentai namų ramybę drumsdavo – neatsilikdavo ir tarnai. Vos peržengus naujų metų slenkstį, 1722 m. sausio 1 d. vienam broliui vienuoliui, pildžiusiam tos dienos suvestinę, tenka pažymėti faktą: Vakare sąmyšis dėl tarnų, gėrusių smuklėje pas p. Akreicą, šviesiausiojo vietos ordinaro oinopulą (vyno pardavėją – red. past.). Vieni sumušti, kiti sužeisti – konstatuojama metraštyje. Panašu, kad tą vakarą oinopulas vyno pardavė šiek tiek per daug.

Tai, kad smuklės traukia neramumus, liudija ir kitas vienuolio paliktas įrašas apie valstiečius iš jėzuitams priklausančių valdų, kurie Vilniaus seniūno pavaduotojui prakilniajam p. Volskiui, smuklėje „Tatarka“ užtraukė gėdą. Kas tai per gėda, neatskleidžiama, bet, matyt, jos būta nemažos, nes, kaip rodo tolesni įvykiai, kaltininkai buvo kaip reikiant išplakti: pagrindinis prasikaltėlis gavo 80 rykščių, kiti kaltininkai – 50, likusieji – po 30.

Visgi, kad ir kaip baugu būtų skaityti įrašus apie plakimus ir rykštes, tai – nepalyginamai geriau nei budelio kirvis. Jėzuitai buvo ir kur kas baisesnių vaizdų liudininkai, todėl toliau silpnesnių nervų skaitytojui geriau neskaityti – kalbama apie įvykius, kur nusikaltėlio ir aukos susidūrimai baigiasi ne tik rykščių kirčiais.

Vienais metais į jėzuitų bažnyčią įsisuko ilgapirštis. Jis čia ateidavo ne tik pasimelsti, bet išeinant ir ką nors išsinešti. Vienuoliams pavyko jį sugauti ir perduoti pasaulietiniam teismui. O jis nusidėjėliui gailestingumo neparodė ir jau po kurio laiko vienuolis informavo, kad anam piktadariui, kuris neseniai per Švč. Mergelės apsivalymo šventę ir kitas [šventes] pagrobė sidabrą iš mūsų bažnyčios, šiandien Vilniaus magistrato sprendimu nukirsta galva ir jis sudegintas. Lyg to būtų maža, greta seka kita „pikantiška“ istorija: Auksakalys, gyvenęs mūsų mūriniame name, šiandien dvikovoje nužudytas kažkokio to paties cecho batsiuvio. Jis bemaž po dviejų ketvirčių valandos dėl jam priešininko padarytos žaizdos pasimirė, be jokio pasirengimo į amžinybės kelionę...

Nežinia, kaip sekėsi batsiuviui vėliau, bet tikėtina, jis neilgai jau siuvo batus šioje žemėje. Gali būti, kad netrukus iškeliavo į amžinybės kelionę tų pačių jėzuitų išlydėtas. Vienuoliai padėdavo nelaimėliams pasitikti savo lemtį, kuri pagal to meto teisę galėjo būti labai žiauri, ką išduoda ir šis įrašas: Tėvas [..] parengė mirčiai du valstiečius, kurie už p. Bartoševičiaus nužudymą tribunolo buvo pasmerkti šitokiai bausmei, kad pirma turėjo būti nukirsta dešinė ranka, po to – galva. Abu garbingai priėmė budelio kirtį.

Tačiau ne visos istorijos baigiasi liūdnai. Tuose pačiuose rankraščiuose matome, kad jėzuitų gyvenime būta visko – tiek nerimo, tiek ramybės. Nežinia, ko daugiau, bet svarbiausia, kad net ilgus metus trukę nesutarimai išsispręsdavo ir stropusis dienoraščio rašytojas vienuolis galėjo ramia širdimi įrašyti: Nesantaikos akmuo pašalintas, ir amžina taika patvirtinta.

*Ši ir visos kitos tekste naudojamos citatos iš: Vilniaus Jėzuitų kolegijos dienoraštis, 1710-1723 metai/Diarium Collegij Societatis Iesu, Ab anno 1710 ad anni 1723 septembrem exclusive. Reng. Irena Katilienė (Baltos lankos, 2004).

 

Iliustracija iš: Arithmetyka abo Nauka Rachunkowa Szlacheckiemu Stanowi... [Aritmetikos ir geometrijos kurso, jėzuito Stanislovo Pranciškaus Jurevičiaus skaityto Kražių kolegijoje, vadovėlis]. Rankr. [Kražiai], 1767–1768. VUB RS, F3–681.

Tekstas: Ramunė Gedvilaitė, 2020-07-29

Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos