Sidebar

Ko gero, daugelis esame įpratę manyti, kad bibliotekoje saugomos knygos, žurnalai ir kiti spaudiniai, kuriuos galima perskaityti, ar laikmenos, kurias galima peržiūrėti. To nenuginčys niekas. Tačiau bibliotekos fonduose galima aptikti ir tokių netikėtų dalykų kaip visuomenei žinomų ir kraštui nusipelniusių žmonių asmeniniai daiktai. Kai kurie jų gali net lengvai šokiruoti, pavyzdžiui, jau amžinojo poilsio išėjusio asmens plaukų sruoga.

Kaip visa tai atkeliauja į biblioteką? Atsakymas paprastas – kartu su perduodamais bibliotekai asmenų archyvais, dovanomis. Tradiciškai biblioteka priima saugoti žymių mokslininkų (ypač susijusių su Vilniaus universitetu), mecenatų, visuomenės veikėjų įvairią dokumentinę medžiagą, kurią neretai dovanoja artimieji jau po žmogaus mirties.  

Tokiu būdu į bibliotekos fondus pateko pirmojo Lietuvos Statuto ir Lietuvos Metrikos rankraštinių XVI a. knygų tyrinėtojo, profesoriaus Stasio Lazutkos (1923–2009) ilgų darbo metų palydovė lupa ar profesoriaus Henriko Zabulio (1927–2010), žinomo klasikinių kalbų specialisto ir vertėjo, parkeris. Kartu su archyvu į biblioteką iš Šveicarijos atkeliavo ir dr. Alberto Geručio (1905–1985), Lietuvos diplomato, spaudos darbuotojo, nenuilstamai kovojusio ir dirbusio dėl Lietuvos laisvės, rašymo reikmenys.

rasymo reikmenys vilniaus universiteto biblioteka
Dr. Alberto Geručio rašymo reikmenys

 

Nors nėra specialiai komplektuojami, visgi nemažą kolekciją jau sudarytų žinomų asmenų portfeliai. Prieš devynis metus biblioteka kartu su dokumentais iš Jungtinių Amerikos Valstijų gavo  kultūros istoriko ir politinio veikėjo profesoriaus Vaclovo Biržiškos (1884–1956), portfelį. Rankraščių skyriuje taip pat prieglobstį rado vieno žymiausių šiuolaikinės semiotikos atstovų, Paryžiaus semiotikos mokyklos įkūrėjo, kalbininko, mitologo, eseisto Algirdo Juliaus Greimo (1917–1992) portfelis. Saugiai bibliotekoje saugomas ir prof. Levo Vladimirovo (1912–1999) – vieno žymiausių XX a. Lietuvos knygotyros ir bibliotekininkystės specialistų, Jungtinių Tautų bibliotekos direktoriaus – lagaminas. 

Bibliotekoje vieta rasta ir kitai muziejinei vertybei – Marijos Piaseckaitės-Šlapelienės (1880–1977) knygyno iškabai. Šį knygyną, veikusį 1906– 1946 m., Marija Piaseckaitė-Šlapelienė įsteigė kartu su sutuoktiniu Jurgiu Šlapeliu. Netrukus jis tapo vienu svarbiausių kultūros ir lietuvybės puoselėjimo centrų Vilniuje. Jame taip pat buvo užsiimama leidybine veikla, knygynas veikė ir kaip biblioteka –  kai kurios knygos buvo skolinamos skaitymui. VU bibliotekos saugyklose saugoma ne tik iškaba, bet ir  Marijos Piaseckaitės-Šlapelienės šeimos lagaminas su jame esančiais vyro dr. Jurgio Šlapelio, kurio gyvybę 1941 m. nusinešė karas, ir vaikų asmeniniais daiktais (pinigine, rašymo priemonėmis).

8 Slapelienes knygyno iskabaM. Piaseckaitės-Šlapelienės knygyno iškaba

 

Tačiau jei reiktų nuspręsti, koks keisčiausias dalykas saugomas bibliotekoje, tai, ko gero, būtų plaukai. Nors ir nedidelė, tai labai „didelio“ mokslininko Joachimo Lelevelio, VU bibliotekai testamentu paskyrusio savo asmeninę biblioteką, plaukų sruoga. 

1 Lelevelio plauku sruoga 1J. Lelevelio plaukų sruoga

 

Taigi, kai kada užsuksite į biblioteką, žinokite, kad čia namai ne tik knygoms. Galbūt bevaikščiodami bibliotekos erdvėse ir patys pamatysite kokį netikėtą daiktą, ramiai gulintį lentynoje ir tebesaugantį savo buvusio šeimininko atminimą. 

 

Iliustracijose vaizduojami objektai yra saugomi VU bibliotekos rankraščių fonduose.
Naujieną parengė Ramunė Gedvilaitė
 
 
Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos