Vis dažniau ir tvirčiau apie Vilniaus universiteto biblioteką sakome, kad tai – pati seniausia akademinė biblioteka Baltijos šalyse. Tačiau biblioteka į istoriją įėjo dar kartą, vos prieš pusantro šimto metų – 1867 m. ji tapo pirmąja Lietuvoje ir viena didžiausių tuometinėje Rusijos imperijoje viešųjų bibliotekų.
Pažvelgę į XIX a. Rusijos imperijoje veikusias tokio tipo bibliotekas pamatysime, kad jų buvo palyginus nedaug ir dydžiu išsiskyrė tik keletas, pavyzdžiui, Imperatoriškoji viešoji biblioteka, prie kurios sukūrimo prisidėjo Lietuvoje dvarų turėjęs prancūzų aristokratas grafas Ogiustas de Šuazelis-Gufjė (Auguste de Choiseul-Gouffier). Ne visos viešosios bibliotekos gaudavo caro valdžios skiriamas subsidijas. Jos buvo skiriamos tik institucijoms, prisidedančioms prie rusifikacijos politikos įgyvendinimo. Tokios buvo Tbilisio, Taškento, Kijevo, Rygos ir Vilniaus viešosios bibliotekos.
Vilniaus viešajai bibliotekai vadovavo Laikinosios bibliotekos įkūrimo ir valdymo komisijos pirmininkas, kuriam buvo suteikiamas valstybės tarėjo titulas ir teisė vilkėti V klasės valdininko mundurą. Tad ir garsaus Vilniuje piešimo mokyklą įkūrusio dailininko Ivano Trutnevo paveiksle, vaizduojančiame Rusijos caro Aleksandro II apsilankymą viešojoje bibliotekoje, greta caro pirmas iš dešinės stovi mėlynu munduru vilkintis ir jam knygas rodantis pirmasis viešosios bibliotekos vadovas Aleksejus Porfirjevičius Vladimirovas (Алексей Порфирьевич Владимиров, 1830–1905). Aleksejus Porfirjevičius buvo baigęs Maskvos dvasinę akademiją, keletą metų Londone užsiėmė vertimo darbais, o grįžęs iš užjūrio tapo Anglų klubo Maskvoje bibliotekininku. Vilniaus švietimo apygardos globėjo Ivano Petrovičiaus Kornilovo (Ива́н Петро́вич Корни́лов, 1811–1901) – kuris Trutnevo paveiksle taip pat dėvi mėlyną mundurą ir stovi trečias iš dešinės – kvietimu Aleksejus Vladimirovas ėmėsi vadovauti Vilniaus viešajai bibliotekai. Bibliotekai jis vadovavo iki 1872 m.
Ir dabar VU bibliotekoje galima rasti keletą nedidelės apimties knygelių, parašytų pirmojo viešosios bibliotekos vadovo. Mokslai dvasinėje akademijoje ir polinkis į askezę, matyt, nulėmė tai, kad A. Vladimirovas turėjo neigiamą požiūrį į daugeliui priimtinus ir populiarius dalykus. Pavyzdžiui, jis itin nepalankiai atsiliepia apie mėsą 1876 m. Vilniuje išleistoje knygelėje „Мясной вопрос“ (Mėsos klausimas) ir kviečia skaitytojus rinktis vegetarizmą. Įdomu tai, kad kaip rusas, – o juk dauguma jų beveik visą dieną praleisdavo prie arbatos virdulio samovaro, – kelerius metus gyvenęs Anglijoje, kuri neįsivaizduojama be penktą valandą popiet geriamos arbatos, Vladimirovas siūlo šį gėrimą išmesti iš raciono. Neigiamą autoriaus nuomonę apie šį gėrimą suponuoja ir ilgas kitos jo knygos pavadinimas – „Чай и вред его для телесного здоровья, умственный, нравственный и экономический“ (Arbata ir jos žalingas poveikis kūno sveikatai, mąstymui, dorovei ir ekonomikai. Vilnius, 1874).
Vaizdai: Vilniaus universiteto rūmai, Stanislawo Filiberto Fleury nuotr., po 1903 m. (tuo metu kaip tik veikė Viešoji biblioteka); Ivano Trutnevo paveikslas „Caro Aleksandro II (1818–1881) apsilankymas viešojoje bibliotekoje“ (dab. P. Smuglevičiaus salė), 1867 m. Iš kairės į dešinę: kanceliarijos darbuotojas I. N. Novaševskis, Vilniaus generalgubernatorius Eduardas Trofimovičius Baranovas, Vilniaus švietimo apygardos globėjas Ivanas Petrovičius Kornilovas, caras Aleksandras II ir pirmasis viešosios bibliotekos vadovas Aleksejus Porfirjevičius Vladimirovas.
Tekstas: Kristina Gudavičienė, 2020-09-10