Vilniaus universiteto bibliotekos P. Smuglevičiaus salė – neabejotinai įspūdingiausia universiteto rūmų salė, gausiai lankoma turistų ir universiteto svečių. Šiuo metu ji restauruojama ir tvarkoma, bet netrukus turėtų atsiverti lankytojams.
Žymus dailininkas, klasicizmo tapybos pradininkas, Vilniaus universiteto dailės katedros profesorius Pranciškus Smuglevičius (1745–1807) šią salę išpuošė kartu su broliu Antanu, Vilniaus teatrų dekoratoriumi. Šioje salėje jėzuitų laikais buvo valgomasis – refektoriumas, vėliau aktų salė, kurioje buvo skaitomos viešos paskaitos, teikiami diplomai, vykdavo iškilmingos mokslo metų atidarymo šventės. Kai buvo nutarta įkurti čia aktų salę, P. Smuglevičius per dvejus metus (1802–1804) sukūrė įspūdingą klasicistinį interjerą negaudamas jokio atlygio. Už salės dekorą caras Aleksandras apdovanojo autorių aukso žiedu su deimantine akimi.
Amžininkai mini, jog salė buvusi nepaprastai puošni. Salės dekoras ir iškilaus menininko darbas buvo vertinamas, juo gėrimasi, o pagarba tapytojo talentui buvo deramai išreikšta netrukus po jo mirties. Nors ne visi amžininkai vienodai atsiliepė apie jo kūrybą Vilniuje, jo patirtis ir talentas buvo vertinami. Manoma, jog į gyvenimo pabaigą jis prasčiau matė, nusilpo sveikata, todėl kai kas kritikuodavo jo darbus dėl neišbaigtumo. Vilniaus universiteto auklėtinis tapytojas Adomas Šemešys atsiminimuose rašo, jog kritikuojamas dėl neatidumo, neišbaigtumo dailininkas atsikirsdavęs, kad Lietuvai ir taip bus gerai. Gal dabar mums nesmagu tai skaityti, bet dailininkui tuo metu labai nesisekė, buvo puolamas kritikų, silpnėjo regėjimas.Teigta, jog savo geriausius darbus jis sukūrė Romoje.
Septyniolikmetis P. Smuglevičius, atvykęs mokytis į Romos Šv. Luko akademiją kaip Stanislovo Augusto Poniatovskio stipendininkas, Italijos sostinėje pasiliko per 20 metų. Amžininkai jį labai vertino, o jėzuitas Kazimieras Kognovickis savo 1783 metais išleistame vadove po Romą teigė, kad tik du žymūs lenkai sulaukė šlovės amžinajame mieste – baroko poetas, „sarmatų Horacijus“ Motiejus Kazimieras Sarbievijus ir Pranciškus Smuglevičius, „kurio tapybos menas ir graviūros žinomi visoje Romoje“ (kaip smagu, kad abu glaudžiai susiję su universitetu!). Biografai jį lygino su prancūzų tapytoju Žaku Luji Davidu. Gaunama stipendija buvo nereguliari dėl politinės situacijos valstybėje, tad P. Smuglevičius papildomai užsidirbdavo piešdamas Romos peizažus turistams, kurių to metu Romoje netrūko. Jis gyveno anglų pamėgtame kvartale prie Ispanijos aikštės, bendravo su antikvarais, leidėjais. Antikvaras Džeimsas Bajersas globojo Smuglevičių visą jo buvimo Romoje laiką, padėdavo parduoti jo graviūras anglų keliautojams ir jo dėka P. Smuglevičius gavo daug portretų užsakymų. Jis piešė iliustracijas keliems architektūros leidiniams, bet ypač išgarsėjo po Domus Area piešinių parodos Vatikane. Klasicizmo kryptis mene įkvėpimo sėmėsi iš antikos, o tuo metu atrastos Romoje Nerono Aukso namų freskos, kurias kopijavo P. Smuglevičius, sulaukė didžiulio dėmesio ir įkvėpė ne vieną menininką. Į Vilnių P. Smuglevičius atvyko 1797 m. ir įkūrė Piešimo ir tapybos katedrą, o Vilniuje dirbo ir gyveno iki mirties 1807-aisiais – tik 1800–1801 metais dirbo Sankt Peterburge, caro rūmuose.
Vaizdai: VU bibliotekos P. Smuglevičiaus salės nuotrauka (1); Vilniaus universiteto Didysis kiemas. 1786 m. P. Smuglevičiaus piešinys: popierius, tušas, plunksna ir teptukas (2).
Tekstas: Nijolė Bulotaitė, 2020-09-17