Vilniaus universiteto rūmų ansamblis senamiestyje – neatskiriama miesto dalis. Nuo pat įkūrimo studentai ir profesoriai čia ne tik mokėsi, dirbo, bet ir gyveno. Rengiantis Vilniaus universiteto bibliotekos 400 metų jubiliejui ir, kiek vėliau, VU 400 metų jubiliejui buvo iškraustyta dalis rūmų gyventojų ir įrengtos bibliotekos knygų saugyklos, nes knygoms labai trūko vietos. Dalis saugyklų ploto teko ir Vilniaus universiteto archyvui.
Smagu, kai sutinki žmonių, kurių vaikystė, jaunystė prabėgo šiuose rūmuose ir kurie gali papasakoti, kaip viskas atrodė anksčiau. Vienas tokių – programuotojas, informatikas Vytautas Zinkevičius, kalbininko prof. Zigmo Zinkevičiaus sūnus. Kažkada Universiteto g. 1 buvo ne tik butai, bet ir auditorijos, bendrabutis. Dabar šio pastato kiemas užstatytas, jame ir yra įrengtos saugyklos. Senosiose saugyklose – 9 aukštai, o naujosiose, pastatytose buvusio Vaistinės kiemo vietoje – 6, taigi jos ne visai atitinka čia stovėjusių pastatų struktūrą. V. Zinkevičius prisipažino, kad seniai norėjo pasižiūrėti, kaip viskas atrodo dabar, prisiminti čia praleistus gyvenimo metus, kaimynus, draugus. Zinkevičių kaimynai buvo literato, dėstytojo Adolfo Sprindžio, geografo Stanislovo Tarvydo, rusisto prof. E. Frolovo šeimos.
Profesorius Frolovas gyveno antrame, o docentas Sprindis – trečiame aukšte. Jų butų balkonai buvo iš Šv. Jono gatvės pusės, dar 
ir dabar išlikę. Nuotraukoje – Adolfas Sprindis savo balkone su sūnumi Vygantu ir kaimynu Vytautu Zinkevičiumi demonstruoja savo laimikį, mat labai mėgo žvejoti. O nuotraukos autorius – kaimynas profesorius Zigmas Zinkevičius. Zinkevičiai gyveno bute tarp Spaustuvės ir Vaistinės kiemų, antrame aukšte, jų buto langai žiūrėjo į Spaustuvės kiemą, o kiti – į užstatytą Vaisinės kiemą, kuris buvo labai siauras ir tamsus. Matyt, todėl vaikai dažnai žaisdavo kaimynų Sprindžių bute ir balkone, kur girdėdavo Ryšininkų klube (Šv. Jono g. 3) grojančio K. Antanėlio muzikos ritmus ir matydavo į klubą lietvamzdžiais besiropščiančius gerbėjus. V. Zinkevičius prisimena, kad ir jų bute ruošiant pamokas girdėdavosi klubo muzikos ritmai.
V. Zinkevičius pasakoja, jog visur tame sparne buvo butai, o kiemo gale – universiteto bendrabučio dušai. Vaikai mėgo tyrinėti universiteto palėpes, stogus, rūsius. Anksčiau palėpėse būdavo pilna balandžių, tvyrojo specifinis kvapas. Dabar daug kas pakeista, užmūrytos angos, rūsiai uždaryti, palėpės pertvarkytos. Pašnekovas gerai pamena, jog vaikystėje Vilniaus gidai turistus vedžiodavo po rūsius ir per jų kiemą, kur buvo perėjimas į Spaustuvės kiemą. Smalsiems turistams kartais kliūdavo futbolą kieme žaidžiančių vaikų kamuoliu.
Dabar buvę butai pilni knygų ir archyvo bylų, o buvusią patalpų paskirtį primena nebent išlikę langai ir balkonai.
Nijolė Bulotaitė, 2020-10-08