Kiek dar nežinomų paslapčių galima rasti tyrinėjant Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių skyriaus fondus, iliustruoja visai neseniai kolegų iš Retų spaudinių skyriaus padarytas atradimas. Elektroniniame rankraščių kataloge medžiagos savo tyrimui ieškojusi kolegė Ina Kažuro atkreipė dėmesį į kelis įrašus, kuriuose buvo paminėtas žodis „spaudinys“. Užsakiusi ir vos žvilgtelėjusi į minėtus dokumentus tyrinėtoja suprato, kad tai – inkunabulų, t. y. knygų, spausdintų iki 1500 m. gruodžio 31 d., fragmentai. Kadangi šių spaudinių išlikę tik fragmentai, reikia laiko, kad tiksliai nustatytume, kurių metų tai leidiniai. Išlieka tikimybė, jog pasirodys, kad tai pačioje XVI a. pradžioje išspausdintų knygų likučiai. Iki šio atradimo VU bibliotekoje buvo 339 inkunabulai. Dabar jau tiksliai žinome, kad bent jau vienas iš rastų fragmentų yra 1499 m. Georgo Štuchso (Georg Stuchs, veikė 1484–1518) spaustuvėje išspausdintas „Vokiečių ordino mišiolas“ (Missale Dominorum Teutonicorum). Jo pasaulio bibliotekose yra išlikę iš viso 20 egzempliorių – mūsiškis bus 21-asis. Taigi, yra tikimybė, kad VU biblioteka po kitų dviejų fragmentų tyrimo praturtės iš viso trimis naujais inkunabulais.
Tikriausiai įdomu, iš kur šie inkunabulų fragmentai atsirado? Senais laikais, kai popierius ir kitos knygų viršeliams gaminti naudotos medžiagos buvo labai brangios, buvo taupoma visur, kur tik įmanoma. Todėl labai dažnai kietviršiams būdavo naudojami suklijuoti nebereikalingų arba nevykusiai išspausdintų leidinių lapai. Tokių „kietviršių“, sulipdytų iš spausdintų nežinomų knygų, VU bibliotekos retų spaudinių skyriuje galėtume pririnkti labai daug... Sprendžiant pagal išlikusius klijų pėdsakus juose, visi Rankraščių skyriuje rasti minėti inkunabulų fragmentai kažkada atstojo kitų knygų viršelius.
Sondra Rankelienė, 2020-11-20