Šįmet pažymime 130-ąsias Pasaulio tautų teisuolės bibliotekininkės Onos Šimaitės (1894–1970) gimimo metines.
Ona Šimaitė – Vilniaus universiteto bibliotekininkė (1940–1944), pirmoji lietuvė, kuriai už žydų gelbėjimą suteiktas Pasaulio tautų teisuolės vardas (1966).
Vilniaus universiteto biblioteka saugo Onos Šimaitės rankraštinį palikimą. Minėdama jos gimimo 130-ąsias metines biblioteka parengė skaitmeninį pasakojimą apie šią išskirtinę asmenybę, jos dokumentinis palikimas apžvelgiamas skaitmeninėje erdvėje.
Onos Šimaitės archyvas buvo pradėtas formuoti 2004 m., kai Kento valstijos universitetas (JAV) perdavė bibliotekai O. Šimaitės dienoraščius ir įvairių asmenų jai rašytus laiškus. Rengiant skaitmeninį pasakojimą, parenkant dokumentus skaitmeninimui iš gausaus rankraštinio Onos Šimaitės palikimo aktyviai talkino Rankraščių skyriaus vyresnioji bibliotekininkė Evelina Padrėzaitė. Ji prieš metus rengė Onai Šimaitei skirtą parodą ir perskaitė daugybę bibliotekoje saugomų su O. Šimaite susijusių dokumentų. Tad nutarėme ją pakalbinti, norėdami dar kartą prisiminti ir priminti šią nepaprastą asmenybę mūsų bibliotekos istorijoje.
Ar skaitant jos laiškus, dienoraščius kažkiek keitėsi Jūsų nuomonė, požiūris į šią moterį?
Ona Šimaite pradėjau nuodugniai domėtis pereitais metais, kai buvo organizuojamas žydų gelbėtojų pavardžių skaitymas universitete ir kai ta proga buvo rengiama paroda, skirta Onai Šimaitei. Tada pradėjau gilintis į jos biografiją, gyvenimą, darbą Vilniaus universiteto bibliotekoje. O šįmet teko dar labiau įsigilinti į jos ryšius su daugybe žmonių, rengiant jai skirtą skaitmeninį pasakojimą ir atrenkant dokumentus bei nuotraukas skaitmeninimui.
Evelina Padrėzaitė, VU bibliotekos archyvo nuotr.
Kuo ši moteris, jos atminimas mums svarbūs?
Visų pirma ji mums svarbi todėl, kad dirbo mūsų bibliotekoje. Nors dirbo neilgai, vos keletą metų, bet jos veikla paliko labai gilų, ryškų pėdsaką. Keliauti į Vilniaus žydų getą neva susirinkti bibliotekos knygų buvo Vilniaus universiteto rektoriaus Mykolo Biržiškos mintis, bet Šimaitė buvo tas žmogus, kuris pasiryžo ir ėmėsi tokios užduoties. Kita pradžioje su ja kartu keliavusi bibliotekininkė atsisakė tokios užduoties, nes jai tai buvo per sunku, slėgė įtampa. Šimaitė savo pareigą atliko iki pat pabaigos, tam skyrė visas jėgas, energiją, pinigus.
Ko iš jos galima pasimokyti galvojant apie šiuos laikus?
Iš jos reiktų pasimokyti pakantumo, kantrybės požiūryje į kitą žmogų, darbštumo, atkaklumo ir drąsos. Juk ne kiekvienas pasiryžtų taip rizikuoti savo gyvybe, pasiaukotų. Ir, žinoma, iš jos tikrai galima pasimokyti ypatingos tolerancijos, gebėjimo suprasti ir atjausti kitą žmogų.
Ar pakankamai įamžintas jos atminimas VU, Vilniuje, Lietuvoje?
Jos vardu pavadinta gatvė Vilniuje, biblioteka Akmenėje, Vilniaus universitete yra paminklinė lenta, Vilniaus universiteto bibliotekoje kabo jos portretas.
Manau, kad pati Ona Šimaitė sakytų, jog jos atminties įamžinimas yra per didelis, nes ji pati savęs, savo darbų ir pagalbos kitiems žmonėms niekada nesureikšmindavo ir nelabai mėgo, kai ją kiti žmonės girdavo.
Ona Šimaitė (apie 1953–1956 m., Izraelis), VU bibliotekos archyvo nuotr.
Kuo Jus ji ypač sužavėjo, sudomino, patraukė?
Sužavėjo jos žingeidumas, kultūriniai poreikiai. Dar sužavėjo tai, kad neturėdama sveikatos ji vis tiek nuolat dirbo ir darė tai, ko reikėjo kitiems. Nors ji moraliai buvo labai stipri, bet sveikatos neturėjo. Hitlerininkai ją kankino ir sužalojo stuburą, todėl ji nuolat skundėsi skausmu dienoraščiuose, bet iki pat gyvenimo pabaigos stengėsi padėti kitiems, kiek tik pajėgė. Jei jai pačiai ko reikėjo, tai nelabai drįso paprašyti. Į gyvenimo pabaigą, kai gyveno pensionate Paryžiaus priemiestyje, tuose namuose buvo pianinas. Kažkas iš pažįstamų pasiūlė surengti ten koncertą, kad ji galėtų pasiklausyti taip mėgstamos muzikos. Šimaitei tereikėjo paprašyti pensionato šeimininkės leidimo, bet ji taip ir nepaprašė, nedrįso.
Ar dar liko svarbių nesuskaitmenintų dokumentų, darbų, kuriuos reikėtų padaryti siekiant išsaugoti jos atminimą?
Manau, ateityje reikėtų suskaitmeninti visus jai rašytus ir jos rašytus laiškus, kuriuose atsispindi ir požiūris į ją. Dabar suskaitmeninta tik dalis laiškų. Turi dar praeiti kiek laiko. Ona Šimaitė susirašinėjo su daugybe žmonių, ir tuose laiškuose atsiskleidžia jos nepaprastas kultūrinis išprusimas, platūs interesai ir domėjimasis daugybe sričių.
Kultūra – teatras, muzika, dailė, literatūra, kinas – jai labai daug reiškė, be šito tiesiog negalėjo gyventi.
Onai Šimaitei skirta paminklinė lenta Vilniaus universitete, VU bibliotekos archyvo nuotr.
Kalbino Nijolė Bulotaitė
2024-12-18