Motiejus Kazimieras Sarbievijus
IV, 35. PAULIUI KOZLOVIJUI
Jau šiltu dvelkimu vėjai pavasario
Grįžę glosto laukus ir arimus naujus,
Vėl pražydusios gėlės
Puošia pievas žiedais margais.
Plukdo Vilija vėl derlianešius laivus
Pro sodybas, laukus praplaukdama tyloj,
Nors be perstojo klega
Paukščiai ant gretimų kalvų.
Ten piemuo netoli ant pakylos žalios
Nendrine dūdele švilpauja daineles
Ir upeivis štai ilsis,
Burių nešamas pakeltų.
Duok Paladės darbams, Pauliau, atokvėpį
Ir rytoj, kai pakils saulė viršum kalnų,
Auksiniu savo veidu
Kai tik žemę jinai nušvies, –
Mes į kalną žalių Lukiškių kopsime,
Kur aukšti ąžuolai ošia ir dengia jį,
Įsiklausę, kaip gurga
Vandenys plaukdami prošal.
Čia, sustoję pačioj kalno viršūnėje,
Visą Vilnių apžvelgt mudu galėsime,
Kaip apsupus jį laiko
Vilija savame glėby.
Čia matysim gerai spindinčius iš toli
Kupolus, šventyklas, dvi iškilias pilis,
Didžiojo Palemono
Karalystę turėtąją.
Kaip atgyja lengvai tautos taikos metu!
Dar treji po karų metai nesibaigė,
O senieji kviritai
Turi tris šventyklas naujas.
Čia galėsim stebėt, kaip ant aukštų kalvų
Gedimino pilis lyg Kapitolijus
Stūkso ir į padangę
Bokštais remiasi išdidžiais.
Žmogui reik atgaivos: net ir menki darbai
Virsta tuoj dideliais, jei pailsėt gali.
Žvelk iš čia, kaip banguoja
Kalvos savo žaliais gūbriais.
Topolį, neseniai buvusį po sniegu,
Gūsiais nepastoviais glosto Etezijai
Ir nekliudomai plaukia
Upė, ledą pralaužusi.
Lauką, rožėm rausvom šiandien pražydusį,
Vakar sniego danga laikė apklojus dar,
Paukščiai garsiai sučiulbo,
Ištylėję žiemos dienas.
Tad nedelsdamas vyk rūpesčius tuos šalin
Ir atokvėpiui skirk dieną, kurią šviesus
Žada Vakaras; Horos
Ją baltaisiais žirgais atveš.
Vertė Eugenija Ulčinaitė
Iš: Motiejus Kazimieras Sarbievijus, Lemties žaidimai. Poezijos rinktinė, perengė, įvadą ir komentarus parašė E. Ulčinaitė, Vilnius: baltos lankos, 1995