Vilniaus universiteto biblioteka, įkurta 1570 m., savo turtinguose fonduose yra sukaupusi daug unikalių kolekcijų. Tarp pačių svarbiausių – istoriko Joachimo Lelevelio (1786–1861) surinktas senosios kartografijos rinkinys, vertinga knygų kolekcija ir dokumentinis palikimas. Žymusis istorikas, knygotyrininkas, numizmatas, Vilniaus universiteto profesorius testamentu savo asmeninę biblioteką paskyrė VU bibliotekai.
J. Lelevelis buvo pasaulinio masto mokslininkas – jo indėliu į istorinės geografijos, numizmatikos, knygotyros ir kitus mokslus domisi įvairių šalių tyrėjai. J. Lelevelis dėstė Vilniaus universitete 1815–1818 m. ir 1822–1824 m., buvo labai mėgiamas studentų – į jo paskaitas susirinkdavo minios. Jo novatoriškos pažiūros, kritiškas požiūris į pripažintų Lenkijos ir Rusijos istorikų veikalus, nesitaikstymas su autoritetais pritraukė ne tik studentijos, bet ir carinės Rusijos valdžios dėmesį. Dėl filomatų ir filaretų bylos J. Lelevelis buvo pašalintas iš universiteto, gyveno Varšuvoje, Paryžiuje, Briuselyje, bet Vilniaus niekada nepamiršo. Didžiausia profesoriaus aistra buvo kartografijos kolekcionavimas.
Iliustracija:
J. Lelevelio dažų rinkinys (XIX a.).
Pasaulio žemėlapis. Rankraštinė J. Lelevelio kopija (XIX a.). Žemėlapio originalas (XII a.) saugomas Nacionalinėje Turino universiteto bibliotekoje. Iš Imagines Mundi – J. Lelevelio sudaryto 43 rankraštinių žemėlapių sąsiuvinio >>
Joachimo Lelevelio asmeninis senosios kartografijos rinkinys sudaro Universiteto bibliotekos kartografijos kolekcijos, turtingiausios Lietuvoje ir vienos įdomiausių Rytų Europoje, pagrindą. J. Lelevelio rinkinyje yra tokių šedevrų kaip Ptolemajo, G. Merkatoriaus, J. Hondijaus atlasai. Ypatingą vertę turi ir J. Lelevelio rankraštiniai žemėlapiai. Ši kolekcija sudaro 70 procentų VU bibliotekos senųjų atlasų rinkinio.
Ispanas vienuolis Beatas iš Liebanos antrojoje VIII a. pusėje parašė dvylikos tomų veikalą – Apreiškimo Jonui komentarą. Beato Komentaras kurtas ruošiantis pranašystei apie pasaulio pabaigą, kuri, buvo manyta, pasaulį turėjo ištikti 800-ais metais. Nors pranašystė nei IX a., nei vėliau neišsipildė, vienuolio rankraštis buvo itin vertinamas ir daug kartų kopijuotas viduramžių vienuolynų skriptoriumuose. Beato rankraščio kopijose atvaizduotas apvalus pasaulio žemėlapis, vadinamasis mappa mundi, kurio viršuje vaizduojama pirmoji žmonių pora Rojuje. Apskritame žemėlapyje matomos ir tuo metu žinotos pasaulio dalys – Azija, Europa ir Afrika. Vadovaudamasis Plinijaus pasaulėvaizdžiu Beatas paliko vietos ir ketvirtajam, nežinomam ir tik numanomam pasaulio regionui žemėlapio dešinėje pusėje. Šis ankstyvas pasaulio vaizdas orientuotas kitaip nei šiandien įprasta: žemėlapio viršuje atvaizduota ne šiaurė, o rytai.
Beato rankraštis neišliko, šiandienos laikus pasiekė tik jo kopijos. Vieną šių, vadinamųjų Beato žemėlapių, variaciją XIX a. perpiešė J. Lelevelis. J. Lelevelio rankraštinis žemėlapis – kopijos kopija – sukurtas pagal XII a. dokumentą, saugomą Nacionalinėje Turino universiteto bibliotekoje.
Senoji Vilniaus universiteto astronomijos observatorija. Marceli Januszewicz akvarelė, 1836 m.
Profesorius gyveno centriniuose universiteto rūmuose esančiame bute, kur nuolat rinkdavosi studentai, norintys su juo pasikalbėti aktualiais mokslo klausimais, padiskutuoti, pasitarti.
J. Leleveliui priklausiusio kartografijos atlaso pabaigoje – spalvotas piešinys. Spėjama, kad šiuos du personažus galėjo nupiešti pats J. Lelevelis.
Versdami skaitmeninius atlaso puslapius, pamatysite ir piešinį!
Viduržemio jūros baseino arabiškas klimato žemėlapis. Rankraštinė J. Lelevelio kopija (XIX a.). Originalas saugomas Paryžiaus Nacionalinėje bibliotekoje.
Žymiausio viduramžių arabų keliautojo, geografo ir kartografo al Idrisijaus (al-Idrîsî) veikalas „Kelionės vadovas trokštančiam apvažiuoti pasaulį“, vadinamas Rožero knyga (Tabula Rogeriana), buvo to meto geografijos mokslo viršūnė. Tai pats didžiausias ir detaliausias XII amžiaus geografinis darbas, apjungęs Islamo atlaso ir graikiškąją Ptolemajo tradiciją, paremtas tiksliausiais to meto duomenimis.
Sicilijos karaliaus Rožero II pavestas Idrisijus sudarė detalų to meto žinomo pasaulio kartografinį vaizdą su išsamiais komentarais, išraižytą sidabro plokštėse. Prie šio veikalo ir žemėlapių dirbo 15 metų, nuo 1138-ųjų iki 1154-ųjų. Tris amžius tai buvo tiksliausias pasaulio žemėlapis.
Darbas parašytas arabų kalba; pagal Ptolemajaus sistemą Žemė padalinta į septynias klimato zonas, kurių kiekviena suskirstyta dar į 10 dalių. Veikale yra pasaulio žemėlapis, kuriame vaizduojama Eurazija, Afrika (tik atvirkščiai mūsiškiam pasaulėvaizdžiui: pietūs – viršuje, o šiaurė – apačioje) ir atskirų dalių žemėlapiai. Vėlesni veikalo tyrėjai iš šių dalių rekonstravo visuminę kartografinio vaizdo išklotinę. Joachimui Leleveliui pavyko iš Paryžiaus Nacionalinės bibliotekos (kur ir šiandien saugomas šis Tabula Rogeriana rankraštis) nukopijuoti didžiumą žemėlapių ir padaryti savas išklotines. Viena jų ir yra Viduržemio jūros baseino arabiškas klimato žemėlapis, sudarytas iš 15 dalių.
Žinios apie Šiaurės Europą ir Baltijos tautas šiame veikale – neišsamios. Lietuvos vardo žemėlapyje nėra. Aprašydamas Lenkiją (Bulunija) al Idrisijus aprašo ir klestintį miestą Madsūną, kurio gyventojai garbina ugnį. Manoma, kad Madsūna buvo Lietuvos teritorijoje.
Islandijos žemėlapis iš Abrahamo Ortelijaus atlaso „Pasaulio teatras“. Leidimas prancūzų kalba, Antverpenas, 1598 m. PERŽIŪRĖTI ATLASĄ >>
Joachimo Lelevelio asmeninėje bibliotekoje – kruopščiai sudarytoje ir aprėpiančioje daug žymių vardų, veikalų ir kartografijos kūrinių – ir dabar galima atsiversti flamandų kilmės kartografo, knygų ir antikvarinių daiktų pirklio, raižytojo Abrahamo Ortelijaus „Pasaulio teatrą“. J. Lelevelis savojoje bibliotekoje turėjo bent dešimt šios ypatingos „žemėlapių knygos“ egzempliorių.
Geografinį atlasą „Pasaulio teatras“ (Theatrum Orbis Terrarum), laikomą modernių žemėlapių pirmtaku, Ortelijus išleido 1570 m. Antverpene. „Pasaulio teatras“ jo kūrėjui lėmė pripažinimą ir sėkmę – atlasas buvo toks paklausus, kad skaičiuojama virš trisdešimties knygos leidimų – iš viso maždaug 7300 egzempliorių įvairiomis kalbomis.
Į vėlesnius „Pasaulio teatro“ leidimus Ortelijus įtraukė puošnų XVI a. Islandijos žemėlapį, kuriame pažymėjo anuomet žinotas gyvenvietes, taip pat kalnus, ledynus, fiordus, salas, įlankas. Žemėlapio raižinyje užfiksuotas besiveržiantis Heklos ugnikalnis, o šiaurės rytų pakrantėje – ledo lytimis keliaujantys baltieji lokiai. Tačiau daugiausiai gyvybės žemėlapio autorius įkurdino Islandiją supančiuose vandenyse – ten vietą sau rado vario plokštėje išraižyti jūros gyvūnų ir jūros pabaisų atvaizdai.
Viduramžiais ir Renesanso laikotarpiu jūrų pabaisos žemėlapiuose atsirasdavo dėl skirtingų priežasčių. Viena vertus, šios grėsmingos ir kerinčios būtybės papuošdavo kartografų kūrinius – dekoratyvus ir žaismingas, akį traukiantis pabaisų vaizdas padidindavo žemėlapio vertę. Fantastiški jūros gyvūnai dažnai buvo kuriami vadovaujantis vyravusia idėja, jog visa sausumos gyvūnija turi savo analogą jūrose. Iš šios minties ir kilę jūrų liūtų, jūrų šunų, jūrų kiaulių ar jūrų arklių atvaizdai. Kita vertus, kai kurie žemėlapių autoriai siekdavo perteikti tuometines mokslinio domėjimosi žinias apie dar menkai pažįstamų vandenų gyvūniją. Kartais jūros pabaisos pasirodymas tam tikroje žemėlapio vietoje žymėjo mažiau ištyrinėtą ar pavojingą jūros dalį. Pasitaikydavo, kad fantastiškos būtybės ir vandenynų gelmių baisūnai jūrų žemėlapiuose pasirodydavo greta grėsmingai atrodančių, bet šiandienos žiūrovo akiai atpažįstamų jūros vėplių ar banginių, dėl savo dydžio anuomet neretai laikytų neregėtomis pabaisomis.
Vandenų baisūnų vaizdai dažnai keliavo iš vieno žemėlapio į kitą. Jūrų kartografijos istorijos tyrėjas Chetas van Duzeris pasakoja, kad fantastiškos būtybės į Ortelijaus žemėlapį atvyko iš Olauso Magnuso „Jūrų ir šiaurės kraštų žemėlapio...“ (Carta marina... Venecija, 1539 m.). Šio švedų dvasininko žemėlapyje šiaurinių jūrų vandenys tankiai apgyvendinti įvairiausiais jūros gyvūnais ir baidyklėmis. Kaip sako Ch. van Duzeris, tai – „svarbiausios ir įtakingiausios jūrų pabaisos Renesanso žemėlapyje“, kadangi Magnuso kūrinys darė milžinišką įtaką vėlesniems kartografams. Iš Magnuso į Ortelijaus žemėlapį persikėlė ne vien jūrų kiaulė ar banginiai, bet ir baltieji lokiai. Tačiau jūros pabaisų aprašymai, Ortelijaus pateikiami greta Islandijos žemėlapio, atkeliavę iš dar kito šaltinio. Būtybės apibūdinamos naudojant vieną skyrių iš senovės skandinavų kalba parašyto „Karaliaus veidrodžio“ (Konungs skuggsjá, XIII a.). Įdomu ir tai, pasakoja Ch. van Duzeris, kad minėtoji knyga iki XIX a. nebuvo išleista, taigi, jūrų gyvūnų aprašymai Ortelijų greičiausiai pasiekė su islando Guðbranduro Þorlákssono žemėlapiu, kurį Ortelijus naudojo kaip prototipą. Ši nuorodų ir šaltinių gausa bei painus jų labirintas iš tiesų yra viena savybių, dėl kurių „Pasaulio teatras“ buvo vertinamas – Ortelijus naudojo daugybę kartografijos ir geografijos šaltinių, vis tobulindamas kuriamus žemėlapius.
Ortelijaus Islandijos žemėlapio fragmente, pietvakarinėje Islandijos pakrantėje, skalaujamoje šiaurinio Atlanto vandenyno, pasirodo štai tokie gyvūnai: baisinga žuvis, vadinama hiena arba jūrų kiaule (D.), ruonį ryjanti siaubingoji jūrų pabaisa (Ziphius) (E.), bedantis britiškasis banginis – baleine Britannique, kaip pavadinta prancūziškame atlaso leidime, – kurio vien liežuvis septynių uolekčių ilgio (F.), jūrų žirgas (ar žirgas-banginis) – Horshvalur – dažnai pridarantis žalos ir gąsdinantis žvejus (G.) ir labai retai pasirodantis visų didžiausias banginis, kuris labiau primena salą nei žuvį (H.).
Ilgainiui, užleisdamos vietą vis geriau pažįstamiems jūrų bei vandenynų gyvūnams ir vis gausesniems laivams, keliaujantiems prekybos ar kitais jūrų keliais, jūrų pabaisos iš žemėlapių pranyko.
Nežinomo autoriaus vario raižinio, vaizduojančio alegorinę sceną, fragmentas. XVIII a. Raižinys iš Ž. Mikšio kolekcijos.
Amžininkai rašė, jog J. Lelevelis buvo nepaprastai darbštus, kuklus, visas savo lėšas skyrė vertingų žemėlapių ir knygų įsigijimui – ko gauti nepavykdavo, tą persipiešdavo, nes buvo įgudęs piešėjas. VU bibliotekoje saugomi jo teptukai, dažai, kalkinis popierius, per kurį kopijuodavo. Pasakojama, kad profesorius pinigus leido tik knygoms, pienui ir duonai. Duona J. Lelevelis maitindavo peles, kad tos negraužtų jo kolekcijos knygų.
J. Lelevelio salė Vilniaus universiteto bibliotekoje. 2020 m.
J. Lelevelio atminimui jo vardu pavadinta viena puošniausių universiteto bibliotekos salių. Šioje salėje būdamas studentu jis pats išmoko piešti. Piešimo J. Lelevelis mokėsi pas žymiausią XIX a. pirmosios pusės Vilniaus dailininką, Vilniaus universiteto Piešimo ir tapybos katedros profesorių Joną Rustemą.
Žymusis istorikas labai gerbė ir mylėjo VU profesorių, Getingeno universiteto auklėtinį, ilgametį bibliotekos direktorių Gotfrydą Ernestą Grodeką, paskatinusį jį imtis mokslinės veiklos. E. Grodekas vertino J. Lelevelio talentą ir darbštumą.
Vasaromis E. Grodekas apsigyvendavo Verkiuose ir dažnai kviesdavosi J. Lelevelį. Kartą išvykdamas iš Verkių ir pakviestas pietų J. Lelevelis mandagiai pasiteiravo šeimininkės Marijos Grodek, ar nereikia ko iš miesto parvežti. Šeimininkė paprašė iš jų namų parvežti truputį sviesto. Kitą dieną J. Lelevelis nusiuntė tarną atlikti šios užduoties. Grodekų ekonomė, pasinaudodama galimybe, nutarė pasiųsti visą statinaitę. Diena išaušo labai karšta, o iš Vilniaus keleiviai pajudėjo vidurdienį. Mintyse paskendę Lelevelis ir lėtai smėlėtu taku slenkančiu arkliu susirūpinęs vežėjas nepastebėjo, jog nuo karščio besilydantis sviestas ėmė sunktis, ir iki Verkių beliko tik pusė statinaitės. Ponia Marija labai barėsi, o E. Grodekas juokėsi ir priekaištavo žmonai, kad tokiam išsimokslinusiam žmogui davė šitokią užduotį. J. Lelevelis dar kartą įsitikino, kad su ūkio reikalais jam geriau neturėti nieko bendra.
J. Lelevelio archyve ant mažyčio popieriaus lapelio – kvietimo apsilankyti Paryžiaus Dievo Motinos katedroje fragmento – iki šių dienų išliko mokslininko sukurta šarada (XIX a.). Galvosūkio piešiniuose užkoduota frazė lenkų kalba – dar neiššifruota.
Kviečiame spręsti galvosūkius ir tyrinėti. Linkime prasmingų atradimų! >>
Literatūra: Franso Kokso sudarytas apžvalginis tekstas Ortelius Atlas >>, pristatantis Ortelijaus „Pasaulio teatro“ leidimų rinkinį Kongreso bibliotekoje; Chet Van Duzer, Sea Monsters on Medieval and Renaissance Maps, London: The British Library, 2013; Sanfordo universiteto bibliotekų bibliografinė informacija >>
Iliustracijos: Vilniaus universiteto bibliotekos fondai.