Sidebar

Literatūros istorikas doc. Vincas Maciūnas (1909–2003) Vilniaus universiteto bibliotekos direktoriaus pareigas oficialiai ėjo nuo 1942 m. kovo iki 1943 m., bet iš tiesų iki pat 1944 m., kai pasitraukė į Vokietiją. Bibliotekos direktoriaus pareigos jam teko sudėtingu metu, kai sąlygas diktavo karo veiksmai ir hitlerinės Vokietijos interesai. Knygos buvo rekvizuojamos, naikinamos, kraustomos iš vietos į vietą, atlaisvinant patalpas karo ligoninei ar kitiems, tuo metu svarbesniems reikalams.

Viena iš įdomesnių ligų, minimų rašytiniuose šaltiniuose, yra lenkiškas kaltūnas (lot. plica polonica, „lenkiška kasa“). XIX a. pirmos pusės disertacijų apie kaltūną autoriai jį laikė sunkia infekcine liga, sukeliančia įvairius psichinės ir fizinės sveikatos sutrikimus bei pažeidžiančia visą organizmą. Nekerpamas kaltūnas, dažnai tapdavęs utėlių židiniu, taip išplito, kad buvo vadinamas grėsminga epidemija. 

Jei balsu prabiltų kai kurie bibliotekoje saugomi dokumentai, papasakotų daug intriguojančių, kartais net sunkiai įtikimų istorijų. Šie pasakotojai – ne grožinės literatūros romanai, o tikrų įvykių liudininkės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teismų knygos.

Nieko keista, jei skaitytojas šio teksto pavadinimą perskaitė du kartus. Vystyklai ir biblioteka? Lyg ir nesisieja. Tačiau nepulkite stebėtis – VU biblioteka išties yra didžiausia „vystyklų“ saugykla Lietuvoje, tik šiuo terminu vadinama visai ne tai, apie ką galvojate.

Vilniaus universiteto bibliotekai švenčiant solidų 450 metų gimtadienį, žvilgsnis natūraliai krypsta į pradžią, į pirmuosius žmones – į tuos, kurie laiko tėkmėje labiausiai nutolę nuo mūsų, tad kartais ir menkiausiai mums žinomi.

Sunkiai atrastume žmogų, kuris gyvenime nebūtų pametęs kokio nors asmeninio daikto. Kartais net atrodo, kad daiktai gyvena savo atskirą gyvenimą – ima ir stebuklingai dingsta, nors iš tikrųjų jie visai nepaslaptingai nugula viešajame transporte, pasimeta kur nors namuose, gamtoje ar net bibliotekoje. Šįkart atveriame MKIC „radinių dėžutę“, kuri nuolat pildosi lankytojų – dažniausiai studijų reikalais labai susirūpinusių studentų – pamestais ir paliktais daiktais. Kartais jie – gana netikėti.

Jurgis Hopenas (1891-1969)  menininkas, restauravęs Vilniaus universiteto bibliotekos Pranciškaus Smuglevičiaus ir Joachimo Lelevelio sales XX a. pradžioje, ištapęs Perlojos, Lentvario bažnyčias, Šv. Sakramento koplyčią Vilniaus arkikatedroje, o visų pirma išgarsėjęs kaip grafikas, įamžinęs ne vieną Vilniaus paveldo objektą. 

Istorikas Joachimas Lelevelis labai gerbė ir mylėjo profesorių Ernestą Grodeką, paskatinusį jį imtis mokslinės veiklos. E. Grodekas vertino J. Lelevelio talentą ir darbštumą, mėgo su juo bendrauti.

Knygos įrišimas atspindi epochą, vietą, to meto stilių ir madą. Iki XVI a. pabaigos beveik visi spaustuvininkai savo išleistas knygas parduodavo neįrištas. Į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę XV a ir XVI a. pirmoje pusėje iš įvairių kraštų dažniausiai atkeliaudavo neįrištos knygos, kurias įrišdavo vietiniai knygų pirkliai ar knygrišiai.

Kasmet balandžio 1 d., švenčiant Vilniaus universiteto gimtadienį, biblioteka kviečia visus pamatyti pirmosios lietuviškos knygos – Martyno Mažvydo „Katekizmo“. Šįmet 450 metų sukaktį mininti VU biblioteka dėl pasaulyje susiklosčiusios padėties unikalų leidinį kviečia apžiūrėti virtualiai, o ekspozicija nukeliama į, tikimės, netolimą ateitį. Taip pat tai puiki proga panaršyti po bibliotekos skaitmeninių kolekcijų lobyną ir iš arti apžiūrėti kiekvieną kultūros paveldo objektą.

Ona Šimaitė (1894–1970) dažniausiai pristatoma kaip Vilniaus universiteto bibliotekininkė, žydų gelbėtoja, Pasaulio tautų teisuolė. Ši nepaprasta moteris Vilniaus universiteto bibliotekoje dirbo 1940–1944 metais, su universiteto valdžios žinia keliaudavo į getą neva susigrąžinti bibliotekos knygų, bet iš tiesų įnešdavo laiškus, siuntinius, maistą, ginklus, o išnešdavo slėpti žydų kultūros vertybes, net žydų vaikus.

Neseniai bibliotekos trečiame aukšte, direkcijos koridoriuje esančiai parodų erdvei buvo suteiktas pavadinimas. Iš bibliotekos darbuotojų pasiūlytų pavadinimų buvo pasirinktas „Mažoji ekspozicija XXI–XXII“. Būtent tokius lotyniškus skaičius ant koridoriaus sienos prieš dešimtmetį atidengė restauratoriai. Ta proga pasidomėjome, ar anksčiau senieji universiteto ir bibliotekos koridoriai turėjo kokius pavadinimus. Pasirodo – gal ir turėjo.

Siekdami užtikrinti jums teikiamų paslaugų kokybę, Universiteto tinklalapiuose naudojame slapukus. Tęsdami naršymą jūs sutinkate su Vilniaus universiteto slapukų politika. Daugiau informacijos