Sidebar

Ko gero, daugelis esame įpratę manyti, kad bibliotekoje saugomos knygos, žurnalai ir kiti spaudiniai, kuriuos galima perskaityti, ar laikmenos, kurias galima peržiūrėti. To nenuginčys niekas. Tačiau bibliotekos fonduose galima aptikti ir tokių netikėtų dalykų kaip visuomenei žinomų ir kraštui nusipelniusių žmonių asmeniniai daiktai. Kai kurie jų gali net lengvai šokiruoti, pavyzdžiui, jau amžinojo poilsio išėjusio asmens plaukų sruoga.

Literatūros istorikas doc. Vincas Maciūnas (1909–2003) Vilniaus universiteto bibliotekos direktoriaus pareigas oficialiai ėjo nuo 1942 m. kovo iki 1943 m., bet iš tiesų iki pat 1944 m., kai pasitraukė į Vokietiją. Bibliotekos direktoriaus pareigos jam teko sudėtingu metu, kai sąlygas diktavo karo veiksmai ir hitlerinės Vokietijos interesai. Knygos buvo rekvizuojamos, naikinamos, kraustomos iš vietos į vietą, atlaisvinant patalpas karo ligoninei ar kitiems, tuo metu svarbesniems reikalams.

Viena iš įdomesnių ligų, minimų rašytiniuose šaltiniuose, yra lenkiškas kaltūnas (lot. plica polonica, „lenkiška kasa“). XIX a. pirmos pusės disertacijų apie kaltūną autoriai jį laikė sunkia infekcine liga, sukeliančia įvairius psichinės ir fizinės sveikatos sutrikimus bei pažeidžiančia visą organizmą. Nekerpamas kaltūnas, dažnai tapdavęs utėlių židiniu, taip išplito, kad buvo vadinamas grėsminga epidemija. 

Jei balsu prabiltų kai kurie bibliotekoje saugomi dokumentai, papasakotų daug intriguojančių, kartais net sunkiai įtikimų istorijų. Šie pasakotojai – ne grožinės literatūros romanai, o tikrų įvykių liudininkės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teismų knygos.